ļ»æ
Nacionalinis Transplantacijos Biuras
Registracija konferencijai
PasiraÅ”yk sutikimą internetu
15min.lt Žinios gyvai
Alpera
Atkurtai Lietuvai 100
Aktualus klausimas
Tiesa ar melas? Vienu metu galima transplantuoti daugiau nei vieną organą (Teisingą atsakymą rasite čia)


2016-05-04 Profesorius Vytautas Sirvydis: Nacionalinio transplantacijos biuro įkūrimo laikotarpis ir šiandiena skiriasi kaip diena ir naktis

Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, minintis įstaigos veiklos 20-metį, tęsia šiai progai skirtą straipsnių ciklą. Šį kartą – pokalbis su vienu iš Nacionalinio transplantacijos biuro įsteigimo iniciatorių profesoriumi Vytautu Sirvydžiu.

 
Paprašytas prisiminti laikmetį prieš du dešimtmečius, profesorius Vytautas Sirvydis su šypsena pasakoja, kad pradžioje visas transplantacijos biuras tilpo... jo kabinete. Tiksliau,  žmonių, kurie tvarkė donorystės reikalus, buvo nedaug – keletas rezidentų ir sesutė – kurie, profesoriui baigus darbą, užimdavo jo vietą. Jie vienas kitą pakeisdavo, sulaukdavo skambučių iš ligoninių, suorganizuodavo donoro pervežimą į ligoninę, kur vykdavo organų paėmimo ir transplantacijos operacijos. Kaip viskas prasidėjo ir kaip atsirado poreikis įkurti įstaigą?  


Esate įvardijamas kaip vienas iš aktyvių Nacionalinio transplantacijos biuro įkūrimo iniciatorių. Kodėl reikėjo tokios įstaigos? Juk transplantacijos tuo metu jau vyko – ir širdies, ir inkstų.


Taip, transplantacijos jau vyko. Nuo 1987 iki 1996 metų jau buvome persodinę 7 širdis, tačiau viskas vyko tik gydytojų entuziazmo dėka. Profesorius Balys Dainys buvo ypač entuziastingai nusiteikęs donorystės atžvilgiu – jis vykdavo kalbėtis ir su mirusiųjų giminėmis, ir su reanimacijos skyrių gydytojais.

 
Tačiau nebuvo nustatytų taisyklių, kuriomis reikėtų vadovautis. Organo transplantacija – pati operacija – techniškai mums buvo aiški. Tačiau visi teisiniai, organizaciniai ir etiniai dalykai buvo nenumatyti. Supratome, kad reikia įstaigos, kuri ir užsiimtų šiais klausimais. Postūmis pradėti organizuoti tokios įstaigos įkūrimą buvo mano vizitas į tarptautinį transplantacijos kongresą 1996 metais Barselonoje (Ispanija). Išklausyti pranešimai, pažintis su Eurotransplant organizacijos atstovais (Eurotransplant organizacija atsakinga už donorų organų paskirstymą Austrijoje, Belgijoje, Kroatijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose bei Slovėnijoje  – Biuro past.) ir jų pasidalinta patirtis apie organizacinių darbų koordinavimą – tai ir buvo pradžia, kai pradėjome mąstyti apie analogiškos įstaigos įkūrimą Lietuvoje.


Daug teorinių žinių apie donorystės ir transplantacijos proceso organizavimą galėjome pasisemti iš Vokietijos gydytojų, kurie suteikė galimybę dalyvauti tuo metu jau didelės patirties turinčiose Hanoverio ir Frankfurto klinikose vykstančiuose praktiniuose mokymuose – ir kaip organizuojama donorystė, ir kaip vyksta pačios transplantacijos. To meto garsus transplantologas Hansas Borstas pats atliko širdies transplantaciją tuo metu, kai aš buvau toje klinikoje pagal Vilniaus ir Frankfurto prie Maino universitetų bendradarbiavimo sutartį. Galėjau stebėti ir mokytis transplantacijos technikos. Tai buvo maždaug 1987 metai.


Kaip vyko organizaciniai donorystės ir transplantacijos procesai iki įkuriant Biurą?


Transplantacijos buvo retos, nes teisiniuose dokumentuose nebuvo numatyta, kad reanimacijos gydytojai turi ruošti donorus. Kai mirdavo jaunas žmogus, tuomet prof. B. Dainys vykdavo į tą ligoninę pasikalbėti su mirusiojo giminėmis apie donorystę – kad yra galimybė organus persodinti kitam. Labai gražiai jis mokėjo kalbėti – su pagarba, jautriai. Mokėjo paprastai paaiškinti, įtikinti, kad jų giminaičio jau niekas nebegali išgelbėti, tačiau jo organų transplantacija gal išgelbėti kitą žmogų. Pačioje pradžioje nebuvo dabartinės nuostatos, kad kalbėti su giminėmis dėl organų donorystės turėtų pacientą gydęs gydytojas, nes tik jis geriausiai žino, kaip sekėsi gydyti, kodėl viskas taip susiklostė, kad žmogaus nepavyko išgelbėti.


Donorų buvo ruošiama ypač mažai, transplantacijų atliekama taip pat vienetai – koks buvo visuomenės ir gydytojų požiūris į donorystę?


Buvo ir didelių skeptikų, ir entuziastų. Gydytojų bendruomenėje šis susiskirstymas taip pat buvo labai ryškus – buvo galvojančių, kad jei žmogus mirė, vadinasi, viskas su juo yra baigta. Tačiau buvo ir tokių gydytojų, kurie labai aktyviai įsijungė į donorų ruošimo procedūrą, tarkime, Panevėžio ligoninės gydytoja Eugenija Reinikovienė. Tačiau tada tokių gydytojų buvo labai mažai, nes informacijos buvo labai mažai, o ir transplantacijos ne visada buvo sėkmingos, todėl nebuvo jokio paskatinimo ruošti donorus.


Paskelbus nepriklausomybę, specializuotai medicinai prasidėjo palankus laikotarpis – ja buvo didžiuojamasi, modernios gydytojų specializacijos kryptys, tokios kaip transplantacijos operacijos, buvo skatinamos vystytis. Laisvos Lietuvos laikais atsivėrė galimybės gilinti žinias užsienyje, mokytis. Biuro įkūrimas buvo būtinybė – reikėjo nuo gydytojų chirurgų pečių „nuimti“ atsakomybę dėl dokumentacijos pildymo ir organizacinio darbo.


Kokius matytumėte Biuro tikslus dabar, kai donorystės ir transplantacijos procesas įsibėgėjęs?


Manau, kad švietėjiška veikla negali sustoti, nes žmonėms reikia informacijos apie šią sritį. Reikia labai aiškaus ir suprantamo išaiškinimo ir apie smegenų mirtį, ir apie patį donorystės procesą. Tai yra labai specifiniai dalykai, juos reikia atskirti nuo kitų medicinos sričių – kaip lytinių ląstelių ar kraujo donorystės. Na ir labai svarbu siekti vis geresnės transplantacijų kokybės, kuo ilgesnio pacientų išgyvenamumo po transplantacijos. Transplantacijos sėkmė prasideda nuo Nacionalinio transplantacijos biuro veiklos, ypač – nuo jo darbo šviečiant visuomenę ir visuomenės teigiamo požiūrio į transplantaciją – kaip kilnų ir būtiną darbą. Toliau sėkmės garantas priklauso nuo transplantacijai pasišventusių gydytojų transplantologų, taip pat – chirurgų, anesteziologų, kardiologų, nefrologų, terapeutų, imunologų  profesionalumo, sutelkto bendro darbo, nuolatinio tobulėjimo ir naujovių diegimo. Be to, ypač svarbus tikėjimas ir meilė pasirinktam darbui ir tarnavimui žmogaus gerovei.


Komentarai:



Jūsų vardas: El. paštas:

Komentaras:



paieška:

Naujienų užsakymas >>

Registracija konferencijai
Nacionalinis kraujo centras
Baxter
Morfėjus

Biudžetinė įstaiga

Nacionalinis Transplantacijos Biuras

prie Sveikatos apsaugos ministerijos

Įmonės kodas 193114935

Santariškių g. 2, LT - 08661 Vilnius

Tel. +370 5 279 60 96, + 370 5 279 6691
+ 370  686 12 461 (budintis koordinatorius)

Faks. + 370 5 20 40 121

info@transplantacija.lt