ļ»æ
Nacionalinis Transplantacijos Biuras
PasiraÅ”yk sutikimą internetu
15min.lt Žinios gyvai
Alpera
Atkurtai Lietuvai 100
Aktualus klausimas
Tiesa ar melas? Vienu metu galima transplantuoti daugiau nei vieną organą (Teisingą atsakymą rasite čia)


2017-02-17 Prieš 47 metus Lietuvoje prasidėjo organų donorystės ir transplantacijos era

Kaip informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, vasario 18-oji – Lietuvos medicinos istorijoje itin reikšminga diena. 1970 metais tądien buvo atlikta pirmoji inksto transplantacija. Ši diena žymi ir organų transplantacijų Lietuvoje pradžią.


Per 47 metus, atlikus įvairių organų transplantacijas, gyvenimo džiaugsmas buvo sugrąžintas tūkstančiams žmonių. Dabar organų donorystės ir transplantacijos procesą reglamentuoja įstatyminė bazė, įvairūs teisės aktai. Lietuvoje veikia du transplantacijos centrai – Vilniuje ir Kaune, kuriuose atliekamos įvairių organų transplantacijos, taip pat dirba donorinės ligoninės, kuriose ruošiami organų donorai. O tada, prieš penkis dešimtmečius, viskas šioje srityje buvo nauja, tik skynėsi kelią.


Šis straipsnis – apie transplantacijos pradžią Lietuvoje, apie sunkiai įsivaizduojamas kliūtis ir iššūkius, su kuriais susidūrė gydytojai prieš pusę amžiaus.


Profesorius, habilituotas daktaras, nefrourologas Balys Dainys – vienas tų entuziastų, kuris aktyviai dalyvavo pradedant organų donorystės ir transplantacijos procesą Lietuvoje. Paklaustas, kaip, žvelgiant iš šių dienų, atrodo transplantacijų eros mūsų šalyje pradžia, B. Dainys ilgokai ieško tinkamų žodžių: „Primityviai viskas, kas tada buvo daroma, atrodo. Bet juk ne tik Lietuvoje – visame pasaulyje novatoriškoje transplantacijų srityje tokia padėtis buvo“.


Po pokalbio su profesoriumi Baliu Dainiu ir medicinos daktare, imunologe, docente, imunologijos pradininke Lietuvoje Nijole Regina Šekšteliene aišku viena – jei ne asmeninė šių ir kitų gydytojų iniciatyva, ne begalinis noras padėti sunkiai sergantiems ligoniams – kažin, ar Lietuvos organų donorystė, transplantacija ir imunologija galėtų džiaugtis tokiais pasiekimais, kokie yra dabar.


Praktinių ir teorinių žinių paieška


Tuomet, prieš penkis dešimtmečius, sveikatos apsaugoje, kaip ir visose gyvenimo srityse, galiojo sovietinės valdžios patvirtintos taisyklės. Gydytojų troškimas ir Lietuvoje pradėti transplantacijas buvo didžiulis, tačiau kildavo visokių trikdžių. Trūko net informacijos apie šią novatorišką medicinos sritį. „Informaciją apie transplantacijas gaudydavome iš visur, kur tik buvo įmanoma. Tos literatūros nebuvo, o jei ir buvo – priėjimo prie jos neturėjome. Remdavomės nuogirdomis. Tiesa, iš Maskvos kartais gaudavome specialų medicininį žurnalą, kuriame, laimei, būdavo ir užsienio literatūros santrumpų, apžvalgų“, – prisimena B. Dainys.


Teorinių žinių neužteko – reikėjo ir praktinio patyrimo. Todėl profesorius Algimantas Marcinkevičius komandiruodavo B. Dainį į Maskvą, į N. Lopatkino urologijos kliniką, kurioje jau buvo atliekamos mirusio žmogaus inkstų transplantacijos. Jaunasis gydytojas entuziastingai į tokias komandiruotes vyko.


Tačiau profesorius A. Marcinkevičius į Maskvoje taikomą praktiką – organus imti iš gatvėje mirusio žmogaus – žiūrėjo skeptiškai. „Tai iš tiesų atrodė rizikingas transplantato (donorinis organas, kuris transplantuojamas į recipiento kūną) paėmimo būdas, juk kildavo įvairių infekcijų pavojus – niekas negalėjo pasakyti, kuo tas gatvėje rastas žmogus galėjo būti sirgęs“, – pripažįsta B. Dainys.


Todėl jis gavo kitą profesoriaus A. Marcinkevičiaus užduotį – „eiti į reanimacijos skyrius ir tartis“ dėl galimybės iš ten sulaukti mirusių žmonių. „Eidavau į tuometinę pirmąją tarybinę (vėliau – Šv. Jokūbo) ligoninę – ten buvo neurologinio profilio, neurochirurginė reanimacija.  Susitarimas buvo toks: mirštantį ligonį atvežti į Antakalnio ligoninę ir, kai jau visos gaivinimo priemonės pritaikytos, bet žmogus miršta – sustoja jo širdis – imti inkstus transplantacijai“, – pasakoja B. Dainys. 


Pasak jo, nebuvo net minčių organus donorystei paimti, kol plaka širdis. Apie smegenų mirtį niekas nedrįso kalbėti! Dabar organų donorystė iš mirusio asmens neįsivaizduojama be reanimacijos skyriuje gydytojų konsiliumo konstatuotos smegenų mirties. O anuomet... Net tuometinis sovietų sąjungos sveikatos apsaugos ministras, kurio specialybė – gydytojas, buvo prigrasinęs, kad transplantacijai organus galima imti tik po širdies sustojimo. Jokiais būdais – iš žmogaus, kurio širdis dar plaka! 1977 metais buvo išleistas įsakymas, reglamentuojantis donorystę – „Biologinės mirties ir inkstų paėmimo sąlygų nustatymo laikinoji instrukcija“. Joje numatyta, kad  „<...> inkstų paėmimas iš lavono leidžiamas tik po 30 minučių po to, kai neginčijamai nustatyta biologinė mirtis“. Tai reiškė, kad inkstus transplantacijai leidžiama paimti tik neplakant širdžiai, praėjus 30 minučių po asistolijos (širdies sustojimo) ir nesant reanimacijos (širdies masažo ir kt.) efekto. „Todėl transplantacijų rezultatai būdavo prasti, neretai transplantacijos iš viso nebuvo atliekamos, nes donoro organai jau būdavo negyvybingi“, – apmaudo neslepia B. Dainys.


Be to, tuomet į gydytojų galvas buvo kalamas kitas absurdas: esą sovietinė medicina tiek toli pažengusi, kad pajėgi atgaivinti... bet kurį mirusįjį.  Ne paslaptis, kad okupuotoje Lietuvoje taip pat daug kas iš medikų buvo tuo įsitikinę,  o per vadinamąsias gydytojų „penkiaminutes“ kiekvieną rytą net reikėdavo aiškintis ligoninės vadovybei, kodėl nesugebėta atgaivinti kažkurio ligoninėje mirusio žmogaus: „Neatgaivinote? Vadinasi, nespėjote pradėti laiku gaivinti! Tarybinis gydytojas turi atgaivinti mirusį žmogų!“


Gavo leidimą transplantacijoms


Daug ligonių, kuriems buvo diagnozuotas inkstų nepakankamumas, mirdavo. Diagnozavus nepagydomą ligą, jie ligoninėje praleisdavo mėnesių mėnesius. Čia po kelis kartus per savaitę jiems buvo atliekamos dializės procedūros. Deja, kai kurie ligoniai, sergantys lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu, negaudavo jokios pagalbos – geriausiu atveju jų paskutinės dienos buvo lengvinamos vien stipriais nuskausminamaisiais. Lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu sergančių ligonių negalima buvo gydyti hemodialize, nes rusiškas dirbtinio inksto aparatas tam beveik netiko. „Be to, tais laikais dializės procedūros pacientams būdavo tikra kančia“, – pripažįsta B. Dainys. Gydytojai suprato, kad vienintelė galimybė išgyventi šiems žmonėms – inkstų transplantacija.


Lietuvos gydytojai jau 1968 metais buvo pasirengę atlikti transplantacijas. Tačiau entuziazmą atšaldė estų pavyzdys – 1968 metais jie, neturėdami Maskvos leidimo, atliko dvi inkstų transplantacijas. Deja, jos buvo nesėkmingos. „Maskva estų už tai nepaglostė, iš pareigų net buvo atleistas vyriausiasis gydytojas. Todėl mes ryžomės laukti leidimo“, – prisimena B. Dainys. 


Maskvos ministerijos leidimas operacijai atlikti, sulaukus komisijos vertinimų, buvo gautas 1969 metų gruodį, o jau po kelių mėnesių – 1970 m. vasario 18-ąją – Vilniaus universiteto Bendrosios chirurgijos klinikoje, kuri buvo tuometėje Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, atlikta  pirmoji inksto transplantacija.  Recipientas buvo 23 metų vaikinas, septynerius metus sirgęs lėtiniu inkstų nepakankamumu. Ligai sparčiai progresuojant, kelis mėnesius iki transplantacijos vaikinas praleido ligoninėje – čia jam dukart per savaitę buvo atliekamos hemodializės procedūros. Donore tapo 48 metų moteris – jos inkstai transplantacijai buvo paimti, praėjus 20 minučių po ūmaus širdies sustojimo ir nesėkmingos reanimacijos. Kol buvo paimamas donorinis organas, recipientas buvo šalia esančioje operacinėje. Operacija, kurios metu recipiento kūne atgulė donorės inkstas, truko 2 valandas 50 minučių. Deja, praėjus mėnesiui po operacijos, recipientas staiga pradėjo karščiuoti. Buvo įtartas ūmus inksto atmetimas. Būklei blogėjant, transplantatą nuspręsta pašalinti. Tačiau progresuojant sepsiui, balandžio 12-ąją recipientas mirė. Taigi pirmasis žmogus su donoriniu organu išgyveno nepilnus du mėnesius.


Kolegos buvo geranoriški


Tai, kad pirmaisiais metais buvo atliktos 2 inkstų transplantacijos, 1974 metais – 25, o 1975 metais – jau 71 – didžiulis asmeninis profesoriaus B.Dainio indėlis. Kas rytą B.Dainys sėsdavo prie telefono ir skambindavo į visas Lietuvos ligonines, teiraudamasis, gal tarp gydomų pacientų yra potencialių donorų. „Aš tiems ligoninių vadovams nė vienos dienos neleidau pamiršti organų transplantacijos“, – šypteli B. Dainys. Kaip paskatinimą, padėką už gerą darbą reanimacijos skyrių gydytojams nupirkdavo dovanėlių – pavyzdžiui, visam kolektyvui įteikdavo bilietus į spektaklį.


Kai transplantacijų skaičius išaugo, į pagalbą B. Dainiui, kuriam jau tapo sunku suktis operacinėje dėl darbo krūvio, profesorius A. Marcinkevičius atsiųsdavo kitų gydytojų – sakydavo jiems: „Eik ir padėk Dainiui!“ Pasak B. Dainio, kolegos buvo labai geranoriški – nebuvo taip, kad prašytų priedų už viršvalandžius ar laisvos dienos, nes turėjo papildomo darbo.


Skundas pasiekė patį Brežnevą


Tuo metu galiojo dar viena absurdiška nuostata: sovietų sąjungoje žmogus yra valstybės nuosavybė, tad jokio artimųjų pritarimo donorystei atsiklausti nereikėjo. Tačiau, nepaisydamas šio griežto draudimo, gydytojas su artimaisiais kalbėdavo – informuodavo apie mirtį, paaiškindavo, kad inkstai bus paimti transplantacijai.  „O kaip gi kitaip? Pamėginkite išvežti mirusį donorą iš reanimacijos į operacinę, kai už reanimacijos durų rauda jo artimieji“, – sudėtingas akimirkas prisimena B. Dainys.


„Visko būdavo – kai kurie artimieji sutikdavo, pritardavo donorystei, kai kurie piktindavosi, iškoneveikdavo – kokius čia eksperimentus atliekate, geriau su šunimis tuos eksperimentus darykite!“ – pasakoja B. Dainys.


Vis tik vieną rimtą konfliktą profesorius B. Dainys prisimena iki šiol: „Tai įvyko maždaug 1975 metais. Į vieną rajoninę ligoninę nuvykau paimti reanimacijoje mirusio žmogaus inksto. Jį turėjau atvežti į Santariškes ir transplantuoti recipientui. Praėjus kuriam laikui po sėkmingos transplantacijos, buvo gautas skundas, kad aš inkstą paėmiau iš dar gyvo žmogaus. Kaip ir per bet kokią operaciją, išimant inkstą taip pat buvo kraujo, tad viena pagalbinė darbuotoja nusprendė, kad žmogus buvo nužudytas, ir pranešė apie tai jo giminėms“, – prisimena B. Dainys.  Skundas apie „nužudytą pacientą“ pasiekė Maskvą – patį CK generalinį sekretorių Leonidą Brežnevą.  „Žinoma, Brežnevas į Lietuvą neatvažiavo. Bet skundą tikrino didžiulė komisija. O man šis įvykis gyvenimą gerokai sutrumpino“, – prisipažįsta B. Dainys.


Deficitų paieškos


Organų donorystės ir transplantacijos aušroje gydytojams teko ne tik mėginti „apeiti“ absurdiškas sovietines reglamentacijas, bet ir – visuotinio deficito laikais – imtis išradingumo, net pasitelkti asmeninį žavesį, pažintis, kad gautum to, ko trūksta. O trūko daug ko.


Antai žmogui po transplantacijos imunitetą slopinantys vaistai būtini visą gyvenimą – tik taip galima užtikrinti, kad transplantatas nebus atmestas. Tačiau centralizuotas imunosupresinių vaistų tiekimas iš Maskvos buvo nereguliarus, nesklandus – pasak B.Dainio, atsiųsdavo kelias dėžutes, ir vaistų tiekimas nežinia kuriam laikui sutrikdavo. Tada ir vėl pas kolegas į Maskvą išsiruošdavo B.Dainys: pripirkęs įvairių – valgomų ir geriamų – lietuviškų lauktuvių, kurias kolegos labai vertino, važiuodavo tų deficitinių vaistų. „Sušelpdavo kolegos“, – su dėkingumu prisimena gydytojas.


Tada, transplantacijų eros aušroje, trūko ne tik imunosupresantų. „Buvo svarbu kuo ilgiau išlaikyti gyvybingą organą išemijos metu. Tačiau pramoniniu būdu gaminamų konservuojančių tirpalų nebuvo. Tie tirpalai pagal mūsų užsakymą būdavo gaminami Antakalnio ligoninės vaistinėje. Tačiau, norint paruošti tokį tirpalą, buvo būtini specialūs cheminiai preparatai. Bet ir jų nebuvo! Tai tų  preparatų gaudavome iš Vilniaus universiteto chemikų“, – su šypsena prisimena B. Dainys. O konservuojantys tirpalai buvo didžiulis žingsnis į priekį organų donorystėje – atsirado galimybė persodinti iš Kauno į Vilnių atvežtą užkonservuotą inkstą. Tai reiškia, kad į ligoninę, kurioje gydomas recipientas, nebereikėjo vežti donoro.


Dabartiniams gydytojams transplantologams turbūt net sunku įsivaizduoti, kad tuomet nebuvo nė sterilių maišelių transplantatams sudėti. Bet B.Dainys ir čia rado išeitį: nuvyko į tuometinę Plastmasių gamyklą ir paprašė pagaminti trigubų sandarių maišelių. Trigubus – nes jei vienas maišelis suplyštų, transplantatas būtų saugus likusiuose dviejuose. Tačiau ir to buvo negana – reikėjo kažkaip tuos maišelius sterilizuoti. O kur? O kaip? Tuomet B. Dainys, iš anksto susitaręs, nuvyko į Minske esančią Atominių reaktorių gamyklą, kurioje maišeliai buvo sterilizuoti gama spinduliais. Tiesa, fizikai iš Minsko už darbą paprašė palikti pusę atsivežtų maišelių. „Teko atiduoti pusę produkcijos“, – juokiasi B. Dainys.


Paaiškėjo, kad nėra ir indo, į kurį įdėtas donorinis organas saugiai pasiektų recipientą. Buvo nuspręsta, kad reikia hermetiško puodo su dangčiu. Ir vėl B. Dainys kreipėsi į gamintojus – nuėjo į vieną sostinės gamyklą, o ten darbininkai jam rodo savo produkciją: „Va, turime šitokį puodą. Ar tiks? Galime privirinti va tokį dangtį, – prisimena B.Dainys ir džiaugiasi: – Išsiaiškino, pasitikslino vyrai, ko mums reikia. Pagamino tą hermetišką puodą ir jokio atlygio nepaprašė!“


Organų mainai – reisiniais lėktuvais ir traukiniais


Kai transplantacijos pamažu „įsibėgėjo“ (maždaug apie 1977-uosius), Lietuvos recipientams netinkantys donoriniai inkstai būdavo atiduodami į Maskvą, Minską, Rygą – žinoma, jei ten būdavo imunologiškai tinkamas recipientas. Vykdavo organų mainai tarp šių miestų.


Donoriniai organai į šiuos sovietų sąjungos miestus be jokios palydos buvo gabenami traukiniais, lėktuvais. Laimei, jau buvo gaminami konservuojantys tirpalai, kurių pagalba donoriniai organai gyvybingi išlikdavo, pavyzdžiui, ilgos kelionės traukiniu į Maskvą metu. „Būdavo, nuvažiuojame į Vilniaus geležinkelio stotį arba į tuometinį Vilniaus oro uostą ir ten traukinio palydovei arba lėktuvo stiuardesei įduodame brangų siuntinį specialioje dėžėje, kad nuvažiavus ar nuskridus perduotų, kam reikia“, – prisimena B.Dainys donorinių organų gabenimą paprastais reisiniais maršrutais. 


Kartais (apie 1974 metus), kai donorinius organus reikėdavo pergabenti skubiau, į pagalbą B. Dainys ir jo kolegos pasitelkdavo vadinamajai sanitarinei aviacijai priklausiusius lėktuvus AN-2. Šiuo lėktuvėliu gydytojai nuskrisdavo į donorines ligonines Lietuvos teritorijoje – Klaipėdoje, Alytuje, o kartą yra nuskridę ir į Kaliningradą. „Nei ten kokių specialių leidimų reikėjo, nei benzinas buvo limituojamas. Būdavo, paskambini, pasakai, kad reikia skristi – ir važiuoji pas lakūnus. Nuvažiuoji, o lakūnai susėdę kortomis pliekia.  Pamato, kad jau atvažiavome – keliasi nuo kortų ir kylame skrydžiui. Tik naktimis tos „anuškos“ negalėdavo skristi“, – pasakoja B.Dainys.


Prisimindamas tuos laikus, B.Dainys pabrėžia vieną labai svarbų ir išskirtinį dalyką: „Ar galite įsivaizduoti, kad tada visi sutikdavo padėti geranoriškai ir už tai neprašydami jokio atlygio? Niekas niekada nepaklausė: „O kas man už tai?“ Kažin, ar šitoks geranoriškumas būtų įmanomas šiais laikais?“


Chirurgai pripažino imunologų darbą


Medicinos daktarė, imunologė, docentė, imunologijos pradininkė Lietuvoje Nijolė Regina Šekštelienė Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių laboratorijos Imunologijos sektoriuje vyresniąja mokslo darbuotoja dirbo nuo 1969 metų.


Pasak jos, kurį laiką į gydytojų imunologų darbą chirurgai žvelgė su tam tikru  nepasitikėjimu – esą ko čia laiką gaišinate su tais savo imunologiniais tyrimais? Donoro ir recipiento kraujo grupės sutampa – galima inkstą transplantuoti!


„Bet po kelių nesėkme pasibaigusių atvejų į mūsų darbą imta žiūrėti kitaip – chirurgai pagaliau pripažino imunologinių tyrimų svarbą, suprato, kad norint sėkmingai persodinti inkstą, reikia donorą ir recipientą parinkti pagal audinių suderinamumo antigenus, ir jau sutikdavo laukti atsakymo. O čia, kaip tyčia, nieko pagreitinti negali – atsakymo reikia laukti apie dvi valandas“, – pasakoja N. R. Šekštelienė. 

 
Ardydavo... nailonines kojines


Kaip ir organų donorystėje, taip ir imunologijoje – tais laikais daug ko trūko. Pavyzdžiui, atliekant kraujo tyrimus, reikia atskirti limfocitus nuo leukocitų. Tuo tikslu kraujas į vieno mililitro švirkštą pilamas per nailoninę vatą – šitaip apvalios ląstelės – limfocitai, atsiskiria, o „išsikišę“ leukocitai „užkliūna“ už nailono ir pasilieka.


„Negaliu prisiminti, kaip man šovė į galvą vietoj nailoninės vatos panaudoti... moteriškas nailonines kojines“, – prisimindama visuotinio deficito laikus, juokiasi N. R. Šekštelienė. Taigi jos kolegės išmoko kruopščiai išardyti nailonines kojines, siūlus išplauti, dešimt kartų perplauti distiliuotu vandeniu, išdžiovinti ir užpildyti siūlų gumulėliais švirkštus. Taip, pasak gydytojos, buvo paruošiamos kolonėlės, leidžiančios gauti ypač švarią limfocitų suspensiją. N. R. Šekštelienės įsitikinimu, modernioje imunologijos laboratorijoje dirbantys kolegos turėtų suprasti, kokiomis sąlygomis tuometiniai imunologai stengėsi rasti savo vietą žmogaus leukocitų antigenus (ŽLA) tipuojančių pasaulio laboratorijų sąraše.


Stimulas dirbti – įžeidūs žodžiai


Tremtinės dalią Sibire, Altajaus krašte, patyrusiai N. R. Šekštelienei durys į užsienį sovietmečiu buvo užvertos. O tai buvo labai negerai dėl kelių priežasčių: ne tik todėl, kad, deja, nebuvo galimybės išvykti tobulinti kvalifikacijos – užtrukdavo daugiau laiko, kai reikėdavo iš užsienio gauti deficitinių priemonių. 


Tačiau ji įsigudrino pačios rašytus laiškus į užsienį, kurie „nuo sienos“, be abejonės, būtų sugrįžę, įduoti į užsienį vykstantiems žmonėms. Kartą vienas žmogus važiavo į Suomiją. N. R. Šekštelienė paprašė nuvežti tą laišką, padaryti jo kopijų ir išsiųsti daugybei adresatų į JAV, Anglijos, Prancūzijos, Belgijos, Danijos ir kitų šalių inkstų persodinimo centrų imunologams. Netrukus N .R. Šekštelienė gavo atsakymus su kvietimais atvykti į užsienio laboratorijas. Dauguma kolegų atsiųsdavo ir taip trūkstamų audinius tipuojančių serumų rinkinių.


Savotiškas stimulas siekti kuo geresnių darbo imunologijos srityje rezultatų buvo vieno iš rusų mokslininko su panieka N. R. Šekštelienei mestelėti žodžiai: „Jūsų rankos per trumpos“ – suprask, niekada nepasieksite to, ką rusai yra pasiekę. 


Pasak N. R. Šekštelienės, pirmoji transplantacija – visam gyvenimui atmintinas įvykis, juk nuo tinkamo imunologinio donoro ir recipiento poros parinkimo priklausė visos operacijos sėkmė.


Nacionalinis transplantacijos biuras nuoširdžiai dėkoja profesoriui B. Dainiui ir docentei N. R. Šekštelienei už gyvus liudijimus apie savo profesinę veiklą prieš kelis dešimtmečius – tuomet, kai kelią skynėsi nauja medicinos sritis – donorystė  ir transplantacija. Tai akivaizdus įrodymas, kad, be profesinės sėkmės, tuometiniams gydytojams reikėjo ir didžiulio asmeninio entuziazmo kuriant tai, kuo dabar Lietuva pagrįstai didžiuojasi.


Komentarai:



Jūsų vardas: El. paštas:

Komentaras:



paieška:

Naujienų užsakymas >>

Nacionalinis kraujo centras

Biudžetinė įstaiga

Nacionalinis Transplantacijos Biuras

prie Sveikatos apsaugos ministerijos

Įmonės kodas 193114935

Santariškių g. 2, LT - 08661 Vilnius

Tel. +370 5 279 60 96, + 370 5 279 6691
+ 370  686 12 461 (budintis koordinatorius)

Faks. + 370 5 20 40 121

info@transplantacija.lt