ļ»æ
Nacionalinis Transplantacijos Biuras
PasiraÅ”yk sutikimą internetu
15min.lt Žinios gyvai
Alpera
Atkurtai Lietuvai 100
Aktualus klausimas
Ar pasirašant sutikimą galima pasirinkti, kuriuos audinius ir (ar) organus dovanoti, o kurių – ne? Teisingą atsakymą rasite


2017-11-20 Po kepenų transplantacijos – sudėtingas, bet širdžiai mielas darbas atviroje jūroje

Būna, kad sunkios, klastingos ligos netikėtai pakerta jaunus, tvirtus, sveiką gyvenimo būdą pasirinkusius, aktyviai sportuojančius žmones. Taip atsitiko ir 42 metų palangiškiui Petrui Tarvydui, apie kurį – šis Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM pasakojimas. Jau beveik dešimtmetį vyras gyvena su transplantuotomis donoro kepenimis. 


Iš namų iškeliauja kelioms savaitėms


Visą gyvenimą P.Tarvydas aktyviai sportavo, buvo orientacinio sporto mėgėjas, mėgo fizinį darbą. Dabartinis jo darbas taip pat sunkus, reikalaujantis didžiulės ištvermės – vyras „rado save“ Šiaurės jūroje įrengtose gręžimo platformose – didžiuliuose,  plotu futbolo aikštei prilygstančiuose iš metalo karkasų ir kolonų suręstuose agregatuose. Jais atliekami gręžimo darbai ieškant dujų. Atliekant šiuos darbus, platformos dažniausiai būna pakilusios 30 metrų virš vandens. Tai būtina dėl saugumo esant dideliam jūros bangavimui ir dėl gręžimo darbų. Priklausomai nuo to, kuriame Šiaurės jūros sektoriuje įrengta platforma, darbuotojai ant jos praleidžia dvi arba tris savaites. Kiek laiko praleidžia darbe, tiek pat laiko skiriama poilsiui, bet kelionėms ten ir atgal tenka paaukoti 1-2 poilsiui skirtas dienas. Kompanija, kurioje dirba P.Tarvydas, yra tarptautinė, jam tenka dirbti Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Danijoje.


Ant gręžimo platformų dirbantys žmonės į užsienio valstybę keliauja reisiniais lėktuvais, o tada iš tos šalies sraigtasparniais yra nuskraidinami ant jūroje esančių platformų. Priklausomai nuo platformos dydžio arba kompanijos poreikių, vienu metu gręžimo platformoje gali būti 60 ir daugiau žmonių. „Tas dvi ar tris savaites gyvename kaip saloje – nei kur nueisi, nei kur pabėgsi, nei kur pasislėpsi“, – pasakoja P.Tarvydas. Todėl ne kiekvienas, įsidarbinęs platformoje, susidoroja su psichologiniais ar fiziniais sunkumais: „Būna, padirba kelias dienas ir prašosi grąžinamas namo“. Dirbti tenka atviroje jūroje su įvairia technika, todėl visiems būtina griežtai paisyti saugumo reikalavimų, atsakingai atlikti užduotis, kad neatsitiktų kokia nelaimė.


Pagrindinis P.Tarvydo darbas platformoje – siurblinės technikas. Jis atsakingas už chemikalų ir įvairių medžiagų, reikalingų atliekant gręžimo darbus, paruošimą. Darbas – pamainomis, dirbama dienomis ir naktimis po dvylika valandų, iš kurių realaus darbo – dešimt valandų, nes darbuotojai turi po tris poilsiui skirtas pertraukas. P.Tarvydo darbas ne vien siurblinėje – dažnai tenka pagelbėti kolegoms, dirbantiems ant denio, kai vyksta laivo krovos darbai.


Po platformos deniu yra siurblinė, mašinų skyrius, chemikalų ir įvairių įrengimų sandėliai. Taigi dirbti tenka visur – ir viduje, ir lauke. Klimato sąlygos – sudėtingos. „Būna visko – sniego, lietaus, saulės, stipraus vėjo, o nuolatinė drėgmė – kasdienybė mūsų darbe“, – pasakoja P.Tarvydas.


Ligą sukėlė autoimuninė sistema


2007 metų vasaros pabaigoje iki tol rimtai nesirgęs P.Tarvydas pasijuto prastai: ėmė tinti kojos, paskui – didėti pilvas. Jis atmetė galimybę, kad įtakos prastai savijautai galėtų turėti darbas jūrinio klimato sąlygomis: „Juk gyvenau prie jūros – kurį laiką Klaipėdoje, po to – Palangoje, tai prie jūrinio klimato esu įpratęs. Todėl kai ėmė tinti kojos, pagalvojau – tai turbūt nuo per didelio fizinio krūvio. Kai ėmė didėti pilvas, pagalvojau, kad netinkamai maitinuosi ir ėmiau storėti“, – prisimena P.Tarvydas. 


Sunerimęs dėl savo sveikatos, jis kreipėsi į gydytojus ir buvo paguldytas į uostamiesčio ligoninę tyrimams. Kraujo tyrimai parodė, kad kepenų fermentai neatitinka normų. Buvo atlikta pilvo organų echoskopija. Paaiškėjo, kad pilvas didėja ne dėl netinkamos mitybos, o todėl, kad jo ertmėje kaupiasi skysčiai. Galutinė diagnozė pribloškė  ir šokiravo: kepenų cirozė!


Atlikus biopsijos tyrimus buvo nustatyta, kad itin pavojingą ligą sukėlė... imuninė organizmo sistema: „Man buvo diagnozuotas ir autoimuninis hepatitas. Galima sakyti, kad mano organizmas pats susidorojo su mano kepenimis“, – pasakoja netikėtą diagnozę prieš dešimtmetį išgirdęs P.Tarvydas. 


Kelias savaites jis buvo gydomas ligoninėje Klaipėdoje – turėjo laikytis specialios dietos, vartojo skysčius varančius vaistus, kad netintų organizmas – buvo mėginama atkurti kepenų darbą. Išsamesniems tyrimams ir gydymui P.Tarvydas buvo išsiųstas į Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikas. Atlikę papildomus tyrimus, medikai pranešė, jog būtina kepenų transplantacija.


Troškimas – vienas: kuo greičiau pasveikti ir grįžti į darbą


Ar žinia apie laukiančią transplantaciją išgąsdino? „Ne. Suvokiau, kad nieko negaliu pakeisti – liko tik sulaukti donoro. Buvome jauni, su žmona Olga auginome penkerių metų sūnų Domantą. Jaunai šeimai visko reikėjo. Norėjosi pagerinti gyvenimo sąlygas. Todėl troškimas buvo vienintelis: kuo greičiau pasveikti ir grįžti į darbą, vėl dirbti ir užsidirbti“, – prisimena P.Tarvydas.


Grįžus į namus, savijauta kasdien blogėjo – vyras jautė nuolatinį nuovargį, labai nukrito svoris,  teko vartoti daug vaistų, laikytis griežtos dietos. Todėl jis nebesitikėjo, kad sveikata kada nors bus tokia,  kad vėl galėtų grįžti į sunkų darbą.


„Transplantacijos laukimas sekino“, – tuometinę būseną prisimena P.Tarvydas, kurio veržlų charakterį ir energiją buvo palaužusi sunki liga. Pasak jo, gerai, kad tų pačių metų pabaigoje atsirado jam tinkamas kepenų donoras – „prieš pat transplantaciją jaučiausi jau tikrai labai prastai“.


„Esu gimęs po laiminga žvaigžde, kad kepenų donoro pavyko sulaukti po poros mėnesių“, –džiaugiasi P.Tarvydas.


Net ir po laiminga žvaigžde gimę žmonės patiria išbandymų: po aštuonias valandas užtrukusios kepenų transplantacijos P.Tarvydas buvo perkeltas į reanimacijos skyrių. Čia po kelių valandų jis ėmė jausti stiprius pilvo skausmus – prasidėjo vidinis kraujavimas. P.Tarvydas vėl skubiai buvo pervežtas į operacinę. Antroji operacija truko dar ilgiau – dešimt valandų, tačiau vidinį kraujavimą, laimei, pavyko sustabdyti. 


Siekė kuo mažesnio neįgalumo


Po transplantacijos P.Tarvydas atsigavo greitai, tačiau gydymą imunitetą slopinančiais vaistais teko ilgai derinti ir reguliuoti: vyro imuninė sistema pasirodė besanti tokia stipri, kad ją sunku buvo slopinti imunosupresiniais vaistais.


Sustiprėjęs po transplantacijos, gydytojų paskatintas P.Tarvydas veržėsi kuo greičiau grįžti į darbą, bet paaiškėjo, kad tai nėra taip paprasta. Po transplantacijos jam buvo nustatytas pirmosios grupės neįgalumas. Tai reiškė, kad tokią neįgalumo grupę turintis žmogus fizinio krūvio reikalaujančio darbo dirbti negali, ypač – tokio, kokį prieš susirgdamas dirbo P.Tarvydas.


Todėl teko surinkti šūsnis dokumentų, patvirtinančių jo fizinės sveikatos būklę, kol pasiekė savo – buvo pripažintas darbingu (nors 20 procentų nedarbingumo paliko). P.Tarvydas galėjo grįžti į darbą. „Paaiškėjo, jog Lietuvoje niekas nesikreipia, kad būtų nustatytas kuo mažesnis neįgalumas – visi siekia, kad jis būtų kuo didesnis“, – iš savo išskirtinumo juokiasi pašnekovas.


Po transplantacijos šeima susilaukė ir dukters


Per dešimtmetį, prabėgusį po transplantacijos, šios šeimos gyvenime įvyko permainų: Olga ir Petras susilaukė dukters, tad dabar jau penkiolikmetis Domantas turi pusšeštų metų sesutę Aną Sofiją.


P.Tarvydas džiaugiasi, kad jo uždirbamų pinigų užtenka šeimai išlaikyti, todėl žmona Olga šeimininkauja namuose, prižiūri vaikus. „Gyvename Palangoje, todėl čia žmonai nuolatinį darbą susirasti būtų sunku. O važinėti dirbti į Klaipėdą ir dirbti už minimalią algą? Beprasmiška –  daugiau kainuotų kasdienės kelionės pirmyn ir atgal“, – neabejoja pašnekovas.


Jis laimingas, kad sveikata vis dar leidžia dirbti. Tačiau darbas atšiauriomis sąlygomis, nuolatinis medikamentų vartojimas pakenkė sąnariams – prieš dvejus metus teko operuoti abiejų kojų kelių sąnarius. Juos ir dabar paskauda.


Pasirašė sutikimą donorystei


Apie donorą, kurio kepenys jam buvo transplantuotos, P.Tarvydas žino nedaug. Tačiau džiaugiasi, kad  jo parašytas dėkingumo laiškas pasiekė donoro artimuosius.


P.Tarvydo požiūris į organų donorystę  – labai pozityvus: „Kai tik sužinojau, kad organų donorystei galbūt tiktų net ir mano, žmogaus po transplantacijos, organai – tą pačią dieną pasirašiau sutikimą donoro kortelei gauti“. Taip jis išreiškė savo požiūrį į organų donorystę – po mirties padėti kitiems, jei tik tai būtų įmanoma.


Komentarai:



Jļæ½sļæ½ vardas: El. paļæ½tas:

Komentaras:



paieška:

Naujienų užsakymas >>

Nacionalinis kraujo centras

Biudžetinė įstaiga

Nacionalinis Transplantacijos Biuras

prie Sveikatos apsaugos ministerijos

Įmonės kodas 193114935

Santariškių g. 2, LT - 08661 Vilnius

Tel. +370 5 279 60 96, + 370 5 279 6691
+ 370  686 12 461 (budintis koordinatorius)

Faks. + 370 5 20 40 121

info@transplantacija.lt